Požymių, taip vadinamų „raudonųjų vėliavėlių“, skirtingais vaiko amžiaus tarpsniais įspėjančių apie galimus kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos sutrikimus, yra gana daug. Vienintelis patarimas šiuo klausimu – dėl vaiko kalbos raidos ir jos skatinimo konsultuotis su logopedu, apart laukus, kol išaugs, ar tartis su kaimynais, kitais tėvais, informacijos savarankiškai ieškoti internete.
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos lektorės, mokslų daktarės, logopedės metodininkės Simonos Daniutės, sudėtingesniais, kompleksinio požiūrio reikalaujančiais atvejais reikalinga visa specialistų komanda.
„Juk kai skauda dantį, kreipiamės į gydytoją odontologą, kuris baigė atitinkamas studijas ir įgijo būtiną kvalifikaciją, ne vienerius metus skyrė mokslams ir praktikai. Lygiai ta pati taisyklė išlieka aktuali ir šiuo atveju: nerimaujant dėl vaiko kalbos, būtina kreiptis į specialistą – logopedą. Prireikus logopedinės pagalbos, specialistas pateiks konkrečių ir individualiai jūsų vaikui skirtų rekomendacijų“, – sako ji.
Praktika ir mokslo žinios puikiai vienas kitą papildo
Įprasta, kad logopedas mokykloje vykdo prevencinę veiklą, atlieka logopedinį vertinimą, planuoja ir teikia logopedinę pagalbą bei konsultuoja tėvus, pedagogus, kitus mokyklos bendruomenės narius. S. Daniutės manymu, visgi pagrindinis logopedo tikslas ugdymo įstaigoje – padėti vaikui komunikuoti verbaliniu ar neverbaliniu būdu, prireikus pasitelkti alternatyvios komunikacijos priemones klasėje ar grupėje, mokykloje ar už jos ribų. O būdų bei priemonių šiam tikslui pasiekti gali tekti pasitelkti gana įvairių. Pavyzdžiui, logopedas gali nuspręsti: teikti individualią ar grupinę tiesioginę pagalbą vaikui arba netiesioginę pagalbą (konsultacijas); teikti intensyvią logopedinę pagalbą arba pagalbą organizuoti ciklais; teikti logopedinę pagalbą savo kabinete arba vaiko klasėje (grupėje); pasirinkti vieną ar kitą kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos sutrikimų įveikimo požiūrį, kryptį, strategiją ir t.t.
Logopedo profesija, pasak jos, yra autonomiška, vientisa ir grįsta tarpdisciplininiais mokslais: edukologija, psichologija, lingvistika, biomedicina ir kt., nepriklausomai nuo to, kuriame sektoriuje – švietimo, sveikatos ar privačiame – specialistas bedirbtų. S. Daniutė pabrėžia, kad logopedas teikia pagalbą įvairaus amžiaus asmenims, turintiems kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos, rijimo ir maitinimosi sutrikimų. Ji skuba paneigti mitą, kad logopedinė pagalba teikiama tik vaikams – logopedo teikiama pagalba yra reikšminga įvairiais žmogaus gyvenimo etapais.
„Logopedijoje vienodai svarbios tiek teorinės žinios, tiek praktiniai įgūdžiai. Mano manymu, kur kas geresnių rezultatų galima pasiekti, kai visa tai apjungiame, siekdami pateisinti asmens, turinčio kalbėjimo, kalbos, komunikacijos sutrikimų, jo šeimos lūkesčius ir vertybes. Džiaugiuosi, kad iki šiol man puikiai pavyko tai suderinti. Profesinė praktika ir mokslo žinios puikiai dera tarpusavyje ir vienas kitą papildo“, – sako S. Daniutė, dėstanti studentams VDU Švietimo akademijos bakalauro studijų programoje „Specialioji pedagoginė pagalba (logopedija)“ ir jungtinėje VDU ir Klaipėdos universiteto tarpkryptinėje magistro studijų programoje „Kalbėjimo ir kalbos terapija“.
Kelias į logopediją buvo vingiuotas
S. Daniutė prisipažįsta, kad jos pačios profesinis kelias į logopediją buvo gana vingiuotas. Mokyklos laikais ji ilgą laiką savo ateitį siejo su tiksliaisiais mokslais, ypač matematika. Tik baiginėjant 10 klasę, mokyklos bibliotekoje vartant žurnalą „Kur stoti“, jos dėmesį patraukė specialiosios pedagogikos bakalauro studijų programa. Tąkart ji suprato, kad studijos, kurias vėliau, baigusi 12 klasę, pasirinko stodama pirmuoju numeriu, skirtos būtent jai. Tuo metu būsimieji pedagogai buvo rengiami tik Šiaulių mieste, šiuo metu – jau ir Kaune bei Vilniuje.
„Nuo tos dienos, kai paskaičiau apie šias studijas, paskutinius dvejus mokslo metų metus mano studijų prioritetas nekito. Nors būsiu atvira, tuo metu turėjau itin menką supratimą apie tai, ką specialiosios pedagoginės pagalbos specialistai, t.y. specialusis pedagogas ar logopedas iš tiesų veikia“, – prisimindama šypteli pašnekovė.
Įgijusi specialiojo pedagogo kvalifikaciją, ji toliau mokslus tęsė magistro studijose. Tuo pačiu, norėdama papildyti turimą žinių bagažą, sekdama įvairų švietimo įstaigų skelbiamus darbo skelbimus, suprasdama, jog mūsų šalyje itin trūksta logopedų, ji tuo pačiu metu ėmėsi ir logopedijos modulio studijų. Vėliau sekė doktorantūra, kurios rezultatas – parengta ir apginta disertacija, vos trečia logopedijos srities disertacija Lietuvoje.
Tuo metu S. Daniutė kaip mat įsiliejo į logopedų profesinę bendruomenę tiek mūsų šalies, tiek tarptautiniu lygmeniu: aktyviai įsitraukė į Lietuvos logopedų asociacijos veiklas, kartu su universiteto kolegomis, logopedėmis-praktikėmis, organizavo įvairius renginius, skirtus logopedams, tokius kaip Baltijos šalių logopedų kongresas, pradėjo dėstyti logopedijos dalykus bakalauro „Specialiosios pedagoginės pagalbos (logopedija) ir magistro „Kalbėjimo ir kalbos terapija“ programose, atstovavo Lietuvos logopedams Europos logopedų asociacijas vienijančiose organizacijose.
„Dabar galiu drąsiai sakyti, jog jaučiuosi atradusi savo profesinį kelią ir pašaukimą, logopedo profesijos privalumus ir ribotumus. Darbe, nors dažnu atveju ir už jo ribų, dabar viskas sukasi tik apie logopediją. Idėjų ir minčių tiek, jog joms visoms įgyvendinti paroje pritrūksta laiko“, – sakė S. Daniutė.
Kiekvienas vaikas savitas ir unikalus
Pastaruosius šešerius metus S. Daniutė dirbo logopede nedidelėje rajono bendrojo ugdymo mokykloje, kurioje taip pat buvo įsteigta mišri priešmokyklinio ir ikimokyklinio ugdymo grupė. Šioje įstaigoje ji įgijo ir logopedės metodininkės kvalifikacinę kategoriją. Pasikeitus gyvenamajai vietai, iš šios įstaigos išėjo.
„Džiaugiuosi, jog turėjau galimybę dirbti su skirtingo amžiaus vaikais, t.y. nuo trejų metų amžiaus iki 8 klasės. Kiekvienas vaikas, kuriam teikiau logopedinę pagalbą, buvo savitas ir unikalus. Dar ir dabar dėstomų paskaitų metu studentams kaip praktinį pavyzdį pateikiu ne vieną šioje ugdymo įstaigoje besimokiusio vaiko atvejį. Žinoma, išlaikant profesinės etikos ribas“, – patirtimi dalijasi ji.
Tiesa, šis darbas nebuvo iš lengvųjų – kildavo įvairių profesinių iššūkių, kadangi šioje įstaigoje ji buvo vienintelė švietimo pagalbos specialistė, o joje buvo ugdomi tiek nedidelių, tiek vidutinių ar didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai.
„Mano manymu, su mokyklos bendruomene, mokiniais ir jų tėvais, globėjais, pedagogais, administracija pavyko sukurti tikrai stiprų ir nuoširdų, pasitikėjimu grįstą ryšį. Pasitaiko, jog dar ir dabar sulaukiu tėvų, pedagogų skambučių, žinučių elektroninėje erdvėje su įvairiais profesiniais klausimais ar pasidalinimais, kaip sekasi jų vaikui. Smagu, jog pažinojau kiekvieną šios įstaigos mokinį, net ir neturintį specialiųjų ugdymosi poreikių, bei kiekvieną įstaigos darbuotoją, pradedant administracija, pedagogais ir baigiant aptarnaujančiu personalu. Tai labai svarbu, siekiant užtikrinti kokybišką ugdymąsi kiekvienam vaikui įtraukiojo švietimo kontekste“, – akcentuoja pašnekovė.
Geriausi rezultatai – veikiant komandoje
Paklausta, kokių savybių turėtų turėti būsimasis logopedas, logopedė metodininkė nedvejoja: visų pirma jis turi degti noru padėti kitiems, norėti nuolat mokytis ir tobulėti, turi būti kūrybiškas ir empatiškas. Ne ką mažiau svarbi savybė – gebėjimas įžvelgti menkiausią vaiko, turinčio kalbėjimo ir kalbos sutrikimų, daromą individualią pažangą ir nuoširdžiai ja džiaugtis kartu su juo pačiu, jo tėvais, šeimos nariais ar kitais vaiko ugdymu(si) suinteresuotais asmenimis. Dar reiktų kantrybės ir gebėjimo išlaukti – anot pašnekovės, tiems, kam patinka greitas „čia ir dabar“ rezultatas, logopedo profesija gali nepasiteisinti.
Kokia ji pati yra dėstytoja, kaip užmezga ryšį su studentais? Pasak jos, per dešimtmetį, kurį dirba dėstytoja, ji išsigrynino keletą savybių, kurios jai pačiai yra svarbiausios. Visų pirma, ji stengiasi būti teisinga ir objektyvi, taip pat reikli tiek sau, tiek studentams.
„Pati asmeniškai labai mėgstu struktūrą, dėl to stengiuosi, jog tai atsispindėtų ir mano dėstomų paskaitų metu, pavyzdžiui, virtualioje mokymosi aplinkoje, padalijamoje medžiagoje, įvairiose atsiskaitymo užduočių aprašymuose ir panašiai, – akcentuoja ji. – Be to, siekiu naujausias logopedijos srities žinias ir savo supratimą, įgytas nuolat dalyvaujant įvairiuose kongresuose, konferencijose, mokymuose, užsiimant savišvieta, papildyti mokykloje įgyta praktine patirtimi. Būtent taip konstruoju savo dėstomas paskaitas“.
Savo studentams ji nuolat akcentuoja, kad vaiko ugdymo(si) procese svarbus tiek vaiko artimųjų, tiek pedagogų, švietimo pagalbos specialistų vaidmuo. Geriausių rezultatų pasiekiama bendradarbiaujant visiems su kitais – veikiant komandoje.