Šiais mokslo metais šalies mokyklose, kaip antrąją užsienio kalbą, vokiečių kalbą mokėsi daugiau kaip penktadalis šeštų klasių mokinių, o prancūzų kalbą – beveik dešimtadalis. Siekiant, kad mokytis šias kalbas rinktųsi kuo daugiau moksleivių, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija vaikams ir jų tėvams organizavo pažintines nuotolines prancūzų ir vokiečių kalbų pamokas, rengiamas drauge su Prancūzų ir Goethe‘s institutais.
Pasak Ksenijos Banuševičienės, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos dėstytojos, dirbančios su Mokomojo dalyko pedagogikos: anglų kalbos pedagogikos ir antros užsienio kalbos bakalauro programos studentais, tokia iniciatyva sveikintina – prancūzų kalba išties vaikams atvers platesnį langą į pasaulį. Šią kalbą mokantys moksleiviai ateityje galės pilnavertiškai konkuruoti pasaulinėje darbo rinkoje ir turėti perspektyvių verslo, mokslo ir kitų projektų. Vien tik anglų kalbos mokėjimas jau nebėra išskirtinumas.
Įkvėpė prancūziškas dainas dainuojantis senelis
Būdama dvyliktokė, K. Banuševičienė pati nuoširdžiai tikėjo, kad studijos yra visą gyvenimą trunkančios kelionės pradžia. Savo kelionės startui ji pasirinko būtent Prancūziją ir prancūzų kalbą, kuri yra viena svarbiausių tarptautinės teisės, politikos, diplomatijos kalbų. Be to, tai viena pagrindinių Europos Sąjungos institucijų darbo kalbų.
Be jokios abejonės, profesijos pasirinkimas jai, kaip jaunam žmogui, tuomet dar buvusiam mokyklos suole, atrodė labai sudėtingas dalykas. Iš pradžių pasirinkimams įtaką darė pomėgiai, patirtys, asmeninės savybės, vėliau – perspektyvos ir rinkos tendencijos.
„Prisimindama savo studijų pradžią, galiu pasakyti, kad prancūzų filologijos studijas pasirinkau neatsitiktinai. Nuo pat mažens turėjau galimybę klausytis savo prosenelio, dainuojančio prancūziškas dainas – senelis tam tikrą savo gyvenimo periodą gyveno Prancūzijoje, ten gimusi ir mano močiutė. Taigi toks pasirinkimas buvo tarsi užkuoduotas intuityviai mano pasąmonėje nuo pat vaikystės. Džiaugiuosi, kad pasirinktos prancūzų filologijos studijos suteikė platų žinių bei įgūdžių profilį, kuris atvedė prie širdžiai mylimos veiklos“, – apie savo profesinį pasirinkimą pasakojo K. Banuševičienė.
Mokytis prancūzų kalbą jai teko mokykloje – tai buvo pirmoji užsienio kalba, kuri sugebėjo ją nustebinti ne vien literatūra, kultūra, istorija ir tradicijomis, bet ir savo laisve.
Vertybė, į kurią reikia investuoti laiko ir suteikti žinių
VDU Švietimo akademijos dėstytojai teko paragauti darbo mokykloje – ji mokykloje dirbo dvejus metus, dar studijuodama magistrantūros programoje. Tai buvo neįkainuojama patirtis, kurios pašnekovė sako niekada nepamiršianti: „Kiekviena diena buvo įdomi, auginanti, o juk augdamas pats, augini ir kitus. Tai atrodė išties prasminga ir tikra“.
Paklausta, kaip ji vertina antros užsienio kalbos galimybes mokyklose ir kodėl vaikai turėtų rinktis būtent prancūzų kalbą, o ne jau ilgą laiką mokyklose dominuojančią rusų, ji atkreipia dėmesį į tai, kad dabar Europoje labiausiai rekomenduojamas modelis – dvi pagrindinės Europos Sąjungos kalbos. Vis daugiau tėvų ir mokinių supranta, kad prancūzų kalba atvers platesnį langą į pasaulį: ateityje šie vaikai galės konkuruoti darbo rinkoje ir turėti perspektyvių verslo, mokslo ir kitų projektų. Pasak pašnekovės, vien tik anglų kalbos mokėjimas dabar jau nebėra išskirtinumas. Pasaulis tampa globalesnis, atsidaro vis daugiau tarptautinių įmonių, todėl prancūzų kalbos mokėjimas yra svarbus – moksleiviai, kurie renkasi mokytis prancūzų kalbą mokykloje, kuria sau didesnes tolimesnių studijų, mokslo ir karjeros perspektyvas.
„Studentai, su kuriais dirbu, taip pat puikiai supranta, kad prancūzų kalbos pasirinkimas yra didelis pranašumas ir tuo pačiu metu unikalumas, kuris gali suteikti naujų perspektyvų.
Aš pati esu amžinas studentas, kuris jaučia pareigą ir atsakomybę nuolat atnaujinti savo žinias ir įgūdžius, – pabrėžia K. Banuševičienė. – Stengiuosi palikti teigiamą pėdsaką daugelio studentų gyvenime ir visada pasižymėti tokiomis savybėmis kaip kantrybė, komunikabilumas, tolerantiškumas, gebėjimas valdyti auditoriją. Geri tarpusavio santykiai visų pirma yra apie pagarbą vienas kitam ir atsakingumą. Kiekvienas studentas visų pirma man rūpi kaip žmogus, jis yra vertybė, į kurią reikia investuoti laiko ir suteikti žinių“.
Tai „degtukai“, kad motyvacijos laužas niekada neužgestų
Anot pašnekovės, mokymosi procese universitete studentai ir dėstytojai turi būti labai reiklūs sau ir kitiems, nebijoti iššūkių. Tam iliustruoti puikiai tinka filosofo Mestrijaus Plutarcho teiginys, kad protas – tai ne indas, kurį reikia pildyti, o laužas, kurį reikia uždegti: „Taip ir studentai nėra vien tik pasyvūs klausytojai – svarbu suteikti jiems galimybę kūrybiškai reikštis, įgyvendinti savo siekius mokymosi procese. Todėl stengiuosi visada turėti kuo daugiau „degtukų“, kad mano sukurtas laužas niekada neužgestų“.
Dirbant universitete, žinoma, sunkumų netrūksta. Sudėtingiausia yra pradžia, t.y. kai yra patirties stoka, būtinas nuolatinis darbas su savimi, svarbu mokytis, kaip valdyti auditoriją, suteikti grįžtamąjį ryšį, parinkti tinkamus įrankius, taktikas ir metodus: „Mano atspirties taškas prasidėjo nuo Konfucijaus žodžių: „Pasakyk man ir aš pamiršiu, parodyk man ir aš prisiminsiu, įtrauk mane ir aš suprasiu“, todėl visada esu įsitraukimo procese“.
Paklausta, koks, jos manymu, turėtų būti ateities prancūzų kalbos mokytojas, VDU Švietimo akademijos dėstytoja atsakė nedvejodama: lyderis, auginantis ir augantis kartu su naująja karta, efektyvus, įtraukiantis, kintantis, sugebantis parodyti kelią, įkvepiantis, reikalingas, fenomenalus, daugiafunkcionalus, atviras.
Norint prieiti tikslą, pirmiausiai reikia eiti
Prancūzijoje K. Banuševičienė lankėsi ne kartą. Pirmasis ir pats nepamirštamiausias kartas buvo dar mokyklos laikais, pagal mainų programą. Būdama septintoje klasėje ji gyveno prancūzų šeimoje net dvi savaites. Ši viešnagė svajingoje Prancūzijoje ir Eifelio bokšto spindesys suteikė žavingą posūkį jos gyvenime.
„Man Prancūzija visų pirma yra kultūros reiškinys. Tai šalis, kuri yra paslaptinga elegancijos ir džiaugsmo aura. Be jokios abejonės, kiekvienas ją pamato savaip ir vis kitokią. Ji man yra kaip spalvota mozaika, kuriai pažinti ir atrasti neužtektų daugybės metų. Man ši šalis yra autentiškos kultūros paveldas su išskirtine gamta, architektūra, literatūra, mada, virtuve bet aktyviai puoselėjamomis tradicijomis. Žaviuosi šios šalies ypatinga atmosfera ir jų filosofija. Nesu sutikusi nė vieno žmogaus, kuris nesižavėtų Prancūzija ar kuo nors prancūzišku“, – pasakojo K. Banuševičienė.
Taigi neatsitiktinai ir jos gyvenimo credo remiasi prancūzų rašytojo ir romanisto Onorė de Balzako mintimi: „Norint prieiti tikslą, pirmiausiai reikia eiti“.
