Gali būti, kad Saulės sistemos pakraštyje, gerokai toliau, nei Neptūnas, egzistuoja dar viena planeta, masyvesnė už Žemę. Kol kas jos egzistavimo įrodymai tėra netiesioginiai – kai kurių Kuiperio žiedo Saulės sistemos pakraštyje objektų orbitos keistai vienodai ištemptos, lyg jas reguliariai trauktų kažkur toli esančios planetos gravitacija. Bandymai aptikti planetą tiesiogiai – išmatuojant jos atspindėtą Saulės šviesą – iki šiol bevaisiai.
Kai kurie mokslininkai tokį neigiamą rezultatą laiko pakankamu, kad galėtume teigti, jog jokios planetos nėra, kiti sako, kad galbūt ten yra ne planeta, o keleto Žemės masių pirmykštė juodoji skylė arba koks kitas visiškai tamsus objektas. Dabar pasiūlytas naujas būdas, kaip tą objektą būtų įmanoma aptikti, nepriklausomai nuo jo paties šviesio: jei planeta turi palydovų, jų infraraudonoji ir radijo spinduliuotė gali būti ryškesnė, nei planetos. Taip nutiktų tuo atveju, jei palydovų orbitos pailgos.
Tada kiekvienos orbitos metu palydovą planetos gravitacija kartais ištemptų, kartais suspaustų, ir įkaitintų. Panašiai kaitinami Jupiterio palydovai gauna pakankamai šilumos, kad išlaikytų popaviršinius vandenynus ar netgi veikiančius ugnikalnius. Įkaitinti devintosios planetos palydovai irgi spinduliuotų, tik daugiau radijo bangų, mikrobangų ir šiek tiek infraraudonųjų spindulių diapazone.
Šis signalas bei, svarbiausia, jo kitimas palydovo orbitos metu, gali būti net pustrečio karto ryškesnis, nei pačios planetos, jei ji yra uolinė arba ledinė. Palydovų devintoji planeta tikrai gali turėti: ji skrieja Kuiperio žiede, kuriame apstu įvairių nedidelių kūnų. Štai Plutonas palydovų turi net penkis, kelios kitos nykštukinės planetos Kuiperio žiede jų irgi turi. Tad devintoji planeta taip pat galėjo pasigauti ne vieną palydovą; jos masė leistų stabiliose orbitose išlaikyti iki dvidešimties. Pagauti palydovai dar ilgą laiką gali skrieti ištęstomis orbitomis, kuriose būtų efektyviai kaitinami potvyninių efektų.
