Prieš baigiamuosius egzaminus neretai stresas išauga iki palubių. Nervinasi ir abiturientai, ir jų tėvai. Kaip sako karjeros specialistė Giedrė Valaitienė, dažnai stresas kyla iš baimės – vaikai ir tėvai bijo vieni kitų. Ką tuomet daryti? Pasitelkti trečią. Tarkime, karjeros specialistą. Ir visuomet turėti planą B.
Su karjeros specialiste, Lietuvos karjeros specialistų asociacijos vadove G. Vailaitiene kalbėjomės apie tai, ką, likus vos keliems mėnesiams iki brandos egzaminų sesijos, dar būtina padaryti ir kas tas atsarginis planas, jei nepavyktų tai, apie ką svajoja dvyliktokai.
– Esu ne kartą kalbinusi abiturientus po egzaminų ir jie sakė nežinantys, ką studijuos, ką veiks gavę atestatą, nors likusios vos kelios dienos iki mokyklos baigimo. Jūs taip pat girdite tokių istorijų?
– Tikrai taip. Ir labai dažnai tokių jaunų žmonių gretose yra ir akademiškai stiprių žmonių. O tie, kuriems sekasi sunkiau, vis dar neįpranta planuotis ir ieškotis alternatyvų – juk yra ne tik aukštasis mokslas, bet ir profesinis mokymasis, o ir galima kitaip reitinguoti pasirinkimus.
Stiprūs mokiniai nuo mažų dienų dėl tėvų, mokytojų lūkesčių jaučia visur tinkantys, bet jie neišsigrynina savo tikrųjų norų, nebeturi laiko pašešėliauti – tarkime, pabūti greta tų, kurie jau dirba abiturientus dominantį darbą, pasikalbėti su tam tikrų profesijų atstovais, kokia jų darbotvarkė, kokios karjeros galimybės, jie nespėja įsigilinti, tad tai juos gali blaškyti.
Kita bėda, kurią matau, – kai dešimtoje klasėje pasirenkamas individualus planas, vis dar mokyklose nesuprantama, kas yra individualus planas ir kas yra specialybė. Ir vaikai renkasi nesuprasdami, kodėl to ar kito mokysis, kokioje studijų srityje tie dalykai jiems būtų svarbūs, nesuprasdami, kad, tarkime, matematika būtų svarbi vėliau renkantis ir psichologiją, ir inžineriją. Tad kartais, rinkdamiesi dalykus, mokiniai vadovaujasi standartais, ką su tais baziniais keturiais dalykais galėsime studijuoti. Tarkime, istorija, lietuvių kalba, matematika, anglų kalba – būsi „socialas“, o jei pridėsi fiziką – inžinierius.
Standartų laikymasis dažnai jauniems žmonėms yra kliūtis.
– Sakoma, kad neretai žinome vos dvidešimt profesijų, tad ir apsiribojame jomis. Išmanai tėvų, kitų artimųjų profesijas, ką realiai jie veikia. O kaip sužinoti, kokių dar profesijų, kokių galimybių yra?
– Mokyklos pastaraisiais metais neturėjo karjeros specialistų. Vyresni mokytojai, vyresni karjeros konsultantai prisimena, kaip Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras 2012 metais vykdė projektą, kurio metu mokyklose atsirado karjeros konsultantų, kurių dėka vaikai galėdavo pasidomėti, kaip rinktis studijas, karjerą. Vėliau, kai nebeliko projektinio finansavimo, dauguma mokyklų, ypač turinčios mažesnes finansines galimybes, karjeros specialistų atsisakė. O kai jų nebelieka, dažnai niekas nebetiki idėja, kad mokyklos ruošia jauną žmogų ateičiai. Ir mums svarbiausi tampa tik egzaminai.
Nuo šių metų tokių specialistų mokyklose vėl atsirado, tad tikimybė, kad jauni žmonės galės tikslingiau rinktis ateities kelią, turėdami galimybę save geriau pažinti, yra didesnė. Bet tikrąjį rezultatą mes pamatysime tik po kokių ketverių metų – tų vaikų, kurie prieš rinkdamiesi pasimokys ir progimnazijoje, ir gimnazijoje. Per ketverius metus tikrai galima išsiaiškinti, kas tau tinka ir patinka.
O dabar mokiniai dažnai nežino, ką darys ateityje. Naršymas internete, pasiskaitymas įvairiose svetainėse nesudėlioja tų kablelių, tų taškų. Informacijos gausa taip pat nepadeda rasti atsakymo, kas man tinka.
– O išties pakanka pradėti ateitį planuotis devintoje klasėje?
– Manau, pradedant penktoje klasėje, iki dvyliktos klasės galima susidėlioti svarbiausius akcentus. Šešta, septinta klasė yra tas metas, kurį turime išnaudoti būreliams, neformaliajam ugdymui. Po kiekvienu būreliu – tiek mokykloje, tiek kitose ugdymo įstaigose – slepiasi tai, ko ateityje reikės kuriai nors profesinei sričiai. Tad būreliai yra puikus būdas vaikams išmėginti konkrečias veiklas.
Vėliau, devinta klasė, – jau pasirinkimas, kokių dalykų mokysiesi. Miestuose yra ne po vieną gimnaziją, jos visos skirtingos. Todėl aštuntokui reikia padėti suvokti, kuri ugdymo kryptis būtų jam patraukliausia. Galbūt ta gimnazija, kur sustiprintai mokoma inžinerinių dalykų, kalbų, meno dalykų. Būtent tuomet, aštuntoje, devintoje klasėje, turėtų būti „pasimatuojamas“ individualus mokymosi planas, kurį reikės susidaryti dešimtoje klasėje. Tuomet reikia suprasti, kad renkiesi mokomuosius dalykus ne todėl, kad laikysi jų egzaminus, o todėl, kad tai atitiks tavo norimą studijų programą. Jei tokio amžiaus vaikai suvokia, kodėl jiems vieno ar kito mokomojo dalyko reikės, dažnai padidėja jų motyvacija mokytis. Kol mes mokomės dalyko nesuvokdami, kokių galimybių jis atveria, tol nesusikalbama dėl to, kas vyksta mokykloje, ir to, kas mus išties domina.
– Ne vienų metų bėda – dažnai mokiniai nesirenka mokytis fizikos ar chemijos. Kai kur ir šių dalykų mokytojų net nėra. O gal vaikai yra gabūs būtent šioms disciplinoms, bet tiesiog prisibijo, nes jos laikomos sunkiomis?
– Turbūt yra dalykų mokytojų, kurie nesudomina, ir mokytojų, kurie uždega savo dalyku. Ko gero, pačios bendrojo ugdymo programos atskirtos nuo to, kam to reikės ateityje. Deja, bet labai dažnai mokytojas nepasako, kad jo dalyko reikės tai ar kitai profesijai. Tuomet tai ir lieka tik dalykas ir dar apauga legendomis.
Kitas dalykas – mokytojai sako, kad bendrojo ugdymo programa leistų mokyti įdomiau, bet jie įspraudžiami į valstybinio egzamino rėmus. Pamato, kad įdomesnių temų nėra egzamino programoje ir į vaikams galbūt įdomesnes temas nesikoncentruoja.
Tad, manau, ir mokytojams, ir karjeros specialistams tenka didelis iššūkis – atskleisti, kad mokomieji dalykai, net jei ir nebus tiesiogiai susiję su studijomis, karjera, suteikia ir ką kita. Jie svarbūs, kad visavertiškai vystytųsi smegenys, plėstųsi pasaulėžiūra, kad būtų galima pažinti asmenybę, pasaulyje esančias galimybes.
– Liko mažiau nei pusmetis iki egzaminų. Kokių patarimų duotumėte abiturientams?
– Pirmiausia, nebijoti klausti. Pripažinti sau, net jeigu tai skausminga, kad kažko nežinau. Jei nežinau, vadinasi, renkuosi tuos egzaminus, kurie man gali pasisekti ir ruošiuosi nesustodamas. Jei nusprendžiu šiemet niekur nestoti, darau tai, ką dar galiu padaryti iki kitų metų, – pagerinti akademinius rezultatus, išmėginti savanorystę, susirasti, kur išvažiuosiu savanoriauti užsienyje, susiplanuoti karo tarnybą.
Jei suprantu, kad esu rizikos zonoje – gal įstosiu, o gal ir ne, be abejo, kiek įmanoma, gerinu savo akademinius rezultatus, savo pasirengimo lygį įsivertinu per bandomuosius egzaminus, pasikalbu su dalyko mokytojais, kaip galėčiau sustiprinti savo žinias, kartu su tėvais valdome stresą ir sėkmingai išsilaikau egzaminų sesiją, bandau stoti. Nepavyksta? Turiu sprendimą, kad po metų egzaminą ar egzaminus galėsiu perlaikyti. Galbūt pasirinksiu kitas, bet ne prastesnes studijas. Esmė – pripažinti dabartinę situaciją, įvertinti visas galimybes.
– Sakėte, kad stresą reikia valdyti ir abiturientams, ir tėvams. Iš jūsų patirties – kas tokiose situacijose labiau stresuoja – jaunuoliai ar tėvai?
– Stresą lengviausiai įveikiame, kai suvokiame, dėl ko jis kyla. Stresuoja tiek tėvai, tiek vaikai, bet labai dažnai todėl, kad vieni kitų bijo.
Dažnai jaunuoliai sako, kad „tėvai manimi netiki, turiu vykdyti jų valią“. Atsakau: „Jei turėsi stiprių argumentų, visuomet tėvus palenksi į savo pusę.“
Lygiai taip pat tėvai – jie dažnai nori per vaikus realizuoti savo neišsipildžiusias svajones arba savo vaiką pažįsta ne tokį, koks jis yra, ir neretai tai būna iliuziniai lūkesčiai.
Tiek vieniems, tiek kitiems padėtų atviras pokalbis. Jei dviem pusėms susikalbėti nepavyksta, verta prisiminti, kad yra karjeros specialistai. Verta nueiti pas juos pasikalbėti.
Per tokius pokalbius kartais randame bendrą sutarimą, kartais kuriai nors pusei tenka nusileisti. Bet, keliant klausimus, atsiranda atsakymai. Tad kad stresai nekamuotų namie, reikia diskutuoti. Pagarbiai diskutuoti. Galima pasitelkti ir aukštąsias mokyklas, klausti Valstybinio studijų fondo, jei kyla finansinių klausimų. Visuomet yra žmonių, kurie pajėgūs padėti.
